Į Kryžiaus Joną neretai žvelgiame kaip į visiško savęs atsižadėjimo reikalaujantį asketą. Kartais gali atrodyti, kad jo griežtumas pernelyg sunkus mūsų silpnumui. „Ar Kryžiaus Jonas galėtų mus suprasti, jei kalbėtume apie tamsiąsias savo gyvenimo puses? Ar jis buvo atsidūręs ties tokia riba, kurią peržengus viskas, regis, sudūžta?“ – klausia knygos autorius.
Nors šv. Kryžiaus Jonas beveik nevartoja įvardžio „aš“, Dievo patirtis, apie kurią jis kalba savo raštuose, yra neatsiejama nuo jo gyvenimo, kuriame taip pat buvo dienų, kai „Dievas atrodė tolimas, netgi svetimas, o Jonas jautėsi Jo nepažįstąs...“ Tėvas Iain Matthew mums atskleidžia, kaip nuo pat vaikystės šv. Kryžiaus Jono gyvenimo įvykiai bei Dievo patirtis pynėsi į vientisą audinį ir kaip visa tai kūrė jį kaip žmogų. Remdamasis liudininkų pasakojimais, autorius išryškina gal šiek tiek mažiau žinomus šventojo bruožus: kantrybę, atvirumą, gebėjimą paprastai ir nuoširdžiai bendrauti, geraširdiškumą, švelnumą, džiugią ramybę... Tačiau turbūt ryškiausias šv. Kryžiaus Jono bruožas buvo jo drąsa leistis į kelionę su Dievu, kad ir kas nutiktų, būti uždegtam ugnies ir pačiam tapti meilės liepsna...
Šiandien, kai mus taip traukia „besvoris“, labai mažai tereikalaujantis dvasingumas, kuriame gausu „greito veikimo“ pamaldumo praktikų, kai siekiame priversti Dievą žūtbūt įvykdyti mūsų valią, ši knyga gali mus paskatinti šiek tiek stabtelėti, kad giliau pažvelgtume į mūsų santykį su Dievu, užduotume sau tam tikrus klausimus ir maldoje paieškotume atsakymų. Jeanas Vanier knygos pratarmėje rašo: „Jonas piktinosi paplitusiu „pigaus Dievo įvaizdžiu“ ir prieš jį kovojo, kovėsi prieš vaizduotės ir žmogiškų svajų sukurtą Dievą, kuris buvo panašesnis į stabą, o ne į realybę, Dievą, kuris laimina mūsų drungnumą ir silpnybes, užuot kvietęs augti.“
Ši knyga kviečia siekti gilesnio Dievo pažinimo, mokytis gilesnės maldos, siekiančios toliau, nei mūsų prašymai, reikalavimai, troškimai. Esame kviečiami išdrįsti tiesiog būti su Dievu, kuris nuolatos yra su mumis, leisti Jam vesti mus net per tuštumą, žinant, kad „joje atsiskleis gilesnė bendrystė“. Esame drąsinami atsiverti „Dievo įsiveržimui“, mokytis atpažinti Jį „čia“ ir „dabar“. Pasak tėvo Iain Matthew, toks susitikimas perkeičia mūsų sielos gelmes, o drauge ir visą pasaulį.
