*1835/09/01 Vilnius Lietuva / †1907/11/15 Vadovicai Lenkija
Juozapas Kalinauskas gimė 1835 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje bajorų inteligentų – mokytojo Andriejaus Kalinausko ir Juzefos Polonskos – šeimoje. Motina tuoj pat mirė. Jos jaunesnioji sesuo ištekėjo 1838 m. už Andriejaus, kad padėtų auginti Viktorą ir Juozapą. Gimdydama trečią vaiką, 1845 m. ji mirė. Likęs su penkiais mažamečiais vaikais A. Kalinauskas vedė Zofiją Puttkamer. Tai buvo išsilavinusi, pamaldi, gailestinga moteris ir Juozapas ją mylėjo kaip tikrą motiną.
1843 m. Juozapas su broliu Viktoru pradėjo mokytis kilmingųjų institute Vilniuje. Aukso medaliu baigęs institutą, jaunasis Kalinauskas turėjo dvi galimybes: tarnauti caro kariuomenėje arba studijuoti kuriame nors Rusijos universitete. Dėl vietų stokos neįstojęs į Peterburgo kelių ir tiltų mokyklą, pasuko į Nikolajaus inžinierinę mokyklą, kuri vėliau buvo performuota į Nikolajaus karo akademiją. Ją baigęs čia dirbo matematikos dėstytoju.
Sąlygos religinio gyvenimo ugdymui Peterburge buvo gana prastos, ir Juozapas pamažu apleido katalikiškąją praktiką. Iki 1863 m. pavasario truko J. Kalinausko dvasinė krizė. Nusiraminimo jis ieškojo draugų būry, pasilinksminimuose, darbe, vienatvėje, apmąstymuose, kol galų gale demobilizavęsis ir grįžęs į Vilnių per Žolinę, nugalėjęs paskutines vidines kliūtis, J. Kalinauskas vėl atliko išpažintį. Tais pačiais metais jis nusprendė stoti į kapucinų vienuolyną. Šiam sumanymui sutrukdė prasidėjęs 1863 metų sukilimas.
Dar 1861 m. J. Kalinauskui buvo pasiūlyta dalyvauti sukilimo organizavime, bet jis atsisakė. Galutinį sprendimą priėmė po susitikimo su Tautinės vyriausybės (taip vadinosi sukilimo vadovybė) karo skyriaus viršininku J. Galenzovskiu. Susitarta, kad J. Kalinauskas vadovaus panašiam skyriui Lietuvoje, bet tvarkys tik karinius sukilimo reikalus ir nei propaganda, nei mirties bausmės jam nepriklausys. Sukilimas Lietuvoje pralaimėjo. Gegužės pabaigoje Vilniuje pradėjo eiti pareigas naujas generalgubernatorius Muravjovas. Per mėnesį jis pasirašė 18 – ai asmenų mirties nuosprendžius. Birželio 27 d. buvo pakartas Z. Sierakauskas. Toks teroras išgąsdino bajorų luomą. Savo raporte Tautinei vyriausybei J. Kalinauskas rašė, kad ginkluotas sukilimas Lietuvoje yra beprasmis, nebereikia jo plėsti, nes jėgos labai nelygios. Caro policija gana anksti pradėjo domėtis J. Kalinausku, galbūt dėl tos pačios pavardės, kurią turėjo visur ieškomas sukilimo vadas Konstantinas Kalinauskas. Juozapą suėmė 1864 m. kovo 25 d. tėvų namuose. Tardomas J. Kalinauskas suprato, kad policija žino apie jį labai mažai, bet norėdamas apsaugoti savo draugus ir šeimos narius, visą kaltę prisiėmė sau. Jam buvo paskelbta mirties bausmė, bet vėliau, atsižvelgus į prisipažinimą, ją sušvelnino – 10 metų katorgos darbų Sibire, konfiskuojant turtą.
Kartu su kitais katorgininkais J. Kalinauską išsiuntė į Usolės miestelį, esantį už Irkutsko, prie Angaros upės. Su tikėjimu ir viltimi išgyveno visus sunkumus. Jau arešto metu buvo nusprendęs pasiaukojamai tarnauti Dievui ir žmonėms. Todėl nelaisvę priėmė kaip pasirengimą vienuolio ir kunigo gyvenimui. Meldėsi, skaitė teologijos knygas, mokėsi prancūzų ir anglų kalbų, auklėjo jaunimą. Paskelbus dalinę amnestiją, J. Kalinauskas apsigyveno Irkutske, mokytojavo parapijos mokykloje. 1874 m. buvo galutinai amnestuotas.
Po išlaisvinimo atvažiavo į Varšuvą susitvarkyti dokumentų kelionei į užsienį ir išvyko į Paryžių pas jį kvietusį kunigaikštį Čartoryskį auklėti jo sūnaus. Treji tarnybos metai šioje šeimoje galutinai subrandino J.Kalinausko ryžtą stoti į vienuolyną. 1877 m. jis įstojo į basųjų karmelitų vienuoliją Grace (Austrija). Per įvilktuves gavo Rapolo vardą. Studijuoti teologijos ir pasirengti kunigystės šventimams brolį Rapolą vyresnybė išsiuntė į Djoro vienuolyną Vengrijoje, o po iškilmingų įžadų jį perkėlė į Černos vienuolyną prie Krokuvos. 1882 m. sausio 15 d. buvo įšvęstas kunigu.
Vienuolio įžadai – kelias į tobulumą. Vienuolija – meilės bendruomenė, o tarnaujant Dievui viskas svarbu, nėra smulkmenų – tokios pagrindinės tėvo Rapolo, išrinkto Černos vienuolyno vyresniuoju, mintys. 1892 m. jis paskiriamas naujo Vadovicų vienuolyno vadovu, o 1907 m. lapkričio 15 d. tėvas Rapolas atsisveikino su šiuo pasauliu.
Tėvo Rapolo beatifikacijos procesas prasidėjo 1934 m. gegužės 5 d. Po trejų metų buvo ekshumuoti Dievo Tarno palaikai ir perkelti į Černos vienuolyno kapinių koplyčią. 1980 m. pasirašytu dekretu pripažintas J. Kalinausko krikščioniškasis pasiaukojimas, o 1983 m. stebuklingas kun. Vladislovo Misiaus, sirgusio kaulų džiova, pagijimas. 1983 m. popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Lenkijoje, paskelbė tėvą Rapolą Bažnyčios Palaimintuoju. 5 – tųjų beatifikacijos metinių Lodzėje metu buvo atidengtas paminklas palaimintajam Rapolui. O 1991 m. lapkričio 17 d. Romos šv. Petro bazilikoje karmelitas Rapolas Kalinauskas paskelbtas šventuoju.
Naudota literatūra:
A. Bulota, L Benys, Šventųjų gyvenimai. Lietuvos katalikų kalendorius, Kaunas 1994, 416 – 419.
